2019-06-02 Idėjos veikloms su vaiku

Psichologė: technologijos vaikus atitraukė nuo gyvo žaidimo

Liūdna ir pikta darosi, kai girdi vaiką sakant: „Jis blogas. Jis tik žaidžia per dienas. Labai negražu būti tinginiu“.

Tai tikras 5 metų vaiko atsiliepimas, kuris tiksliai parodo, kad Lietuvoje vaikų žaidimas vis dar yra neatpažinta vaiko teisė ir vystymosi dalis. Liūdniausia, todėl, kad, tai tėvai, o gal ir pedagogai, šneka vaiko lūpomis.

Prieš tris dešimtis metų Jungtinės Tautos priėmė Vaikų teisių konvenciją, kurioje minima ir vaiko teisė žaisti. Lietuva ir visos jos įstaigos turi turėti šias teises omenyje, bet vaiko laisvė žaisti deja vis greičiau praranda savo vertę. Būreliai nuo pusės metų, raidės ir skaičiai nuo gimimo, ar mokyklos ankstinimas yra svarbiau nei vaiko paties kuriamas žaidimas ir jo ankstyvos vaizduotės, komunikacijos ar pasitikėjimo galių išpuoselėjimas.

Per nepriklausomybės metus Lietuvoje, kaip ir kitur pasaulyje, išplito mintis, kad – vaikystė per brangi, kad būtų palikta vaikams, o vaikai per brangūs, kad būtų palikti vieni. Pastebima, kad aukštesnės ekonominės klasės tėvų vaikai daug dažniau kenčia nuo depresijos sutrikimų jau ankstyvame amžiuje, nes jiems nėra kada žaisti. Skandinavijoje juokaujama apie „akmensvydžio tėvus”, kurie be atilsio šluoja ledą priešais vaikus, o Japonijoje yra „mokslo mamytės” kiekvieną dienos akimirką skiriančios vaiko švietimui.

Įvyko grandiozinis vaiko kultūros pokytis – nuo pramonės revoliucijos fabrikuose dirbusio vaiko, vėliau (XX a.) laisvai augusio ir žaidusio vaiko, iki dabar nuolat suaugusiųjų arba aparatų kontroliuojamo vaiko.

Skaitmeninės technologijos vaikus atitraukė nuo gyvo žaidimo.

Psichiatrai, psichologai ir pedagogai, manau, ir daug tėvų supranta, jog maži vaikai vystosi veikdami, bendraudami, tyrinėdami ir kurdami. Jų psichika turi pažinti realų pasaulį, kad išmoktų jame gyventi savarankiškai. Tokia ir yra žaidimo funkcija, ne tik žmonių, bet ir gyvūnijos pasaulyje. Žaidimas kaip kultūrinė veikla, vaikui padeda suformuoti protą ir kitus gebėjimus taip, kad jis būtų efektyvi asmenybė, aktyvus visuomenės narys.

Deja šiandien naujausia mada – skaitmeninė vaikystė. Latvijos tyrėjų duomenimis, 5 iš 7 vaikų iki trijų metų jau naudojasi technologijomis, ir beveik pusė jų, ilgiau nei valandą per dieną. Visi (99 proc.) 4 – 8 m. vaikai naudojasi technologijomis ir 4 iš 5 vaikų jas naudoja ilgiau nei valandą per dieną, o 1 iš 6 vaikų ilgiau nei tris valandas per dieną. Įdomiausia, kad vaikai nėra ugdymo tikslais ten siunčiami, o tiesiog iš patogumo. Dažniausia prietaiso užduotis – vaiko priežiūra (angl. babysitting), kad vaikas būtų užimtas, o tiksliau netrukdytų.

Senoji žaidimo kultūra miršta, o vaikų sveikata prastėja.

Sudėtingo vaizduotės žaidimo veiklos perduodamos iš kartos į kartą, kad formuotų asmens psichiką, ypač jo motyvaciją, kūrybiškumą, vaizduotę, valią, empatiją, gyvenimo prasmingumą. Adlerio asmenybės teorijoje aiškia įvardinama, kad žaidimo metu vaikas rengiasi ateičiai. Tačiau Vygotskis gerai pastebėjo, kad žaidime turi dalyvauti įvairaus amžiaus vaikai (o dabar ir suaugusieji), kad tas žaidimas modeliuotų brandų, vis sudėtingesnį žaidimą. Kadangi kiemo žaidimai, jei ne išnykę, tai labai sulysę, nebėra gyvosios vaikų žaidimo kultūros pavyzdys, kuris perduoda visas vaikui reikalingas psichikos priemones ir sveikatinimą.

Žaidimai labai skursta, nors yra esminė biologinė sveikos asmenybės formulė, panašiai kaip miegas ir maistas. Pastebėta, jog nusikaltėlių vaikystėje trūko žaidimo patirties, o šiuolaikiniai vaikai jau kūdikystėje išvysto priklausomybę technologijoms, turi ryškesnius nerimo, depresijos, išsiblaškymo, emocijų nevaldymo simptomus. O pagrindinė problema, jog vaikai neišvysto tvirtos savireguliacijos, taip vėliau reikalingos mokyklos suole ir gyvenime – santykiuose, darbe ir pan.

Kai žaidimas yra it vertybė, jo puoselėjimas atsiperka šimteriopai

Pasaulio bankas prognozuoja, kad investicija į ankstyvojo amžiaus tarpsnio vaiko raidos gerovę yra naudingiausia iš visų švietimo sričių investicijų. Todėl suprantant žaidimo vertę, galima bent 17 kartų sutaupyti laiko ir kitų resursų, kurie skiriami vėliau suaugusio žmogaus švietimui (investicinė grąža 17:1).

Pakliuvus į grupę, kurioje vaikų žaidimas laikomas svarbia jų raidos dalimi, niekada neišgirsi sakant, kad žaidime esi tinginys. Ten vyksta labai daug…

– Pirmiausia, ten įjungtos visos žmogaus smegenys. Žaisdama su vaikais pati jaučiu, kad tai stipriai varginanti veikla. Aš turi tuo pačiu metu girdėti, kalbėti, daryti, judėti, planuoti, stebėti, skaityti ir skaičiuoti, o gal parašyti. Kartais galvoju, kad suaugusieji todėl ir neina žaisti su vaikais, nes jie greičiau pavargsta.

– Žaidime vyksta rimtas tiriamasis darbas. Atrandami gamtos dėsniai iš naujo, kiekvieno vaiko galvoje šimtus kartų pagrindžiamos arba atmetamos hipotezes. Mokslininku būti gali ne kiekvienas, nes šiame darbe, kaip ir žaidime, daug neapibrėžtumo, rizikos ir proceso, o ne rezultato.

– Žaidime, nors ir laisvai žaidžiant, vyrauja žaidimo taisyklių kūrimas, derinimas ir vėl perkūrimas, beveik kaip valstybės valdančiosiose institucijose. O kaip žinome, aukščiausios šalies institucijos reikalauja aukščiausios kompetencijos ir atsakomybės.

– Žaidime reikia ne tik mąstymo, bet ir socialinių-emocinių kompetencijų, nes vienam žaisti nėra taip smagu, kaip su kitais. Tik santykyje gimsta emocijos, o emocijų įvairovė pakrauna džiaugsmo, išmoko kaip priimti liūdesį, pyktį, nerimą ir t.t.

Žaidimo procesas – fenomenalus paradoksas. Kai žaidimą kuria pats vaikas, žaidimas atgalios kuria vaiko psichiką – mąstymą, vaizduotę, emocijas, atmintį ir daug kitų gebėjimų.

Tai ką daro suaugusieji, kai vaikai žaidžia?

Kad nustotų žaidžiančius vaikus vadinę tinginiais, suaugusieji turėtų:

Stebėti, ką vaikai nuveikia žaisdami – kokius vaidmenis prisiima, kokias taisykles renkasi, kaip bendrauja, kaip sprendžia iššūkius, kokias priemones naudoja.

Planuoti, kad vaikas turėtų laisvo laiko, vietos, ir priemonių (geriausia gamtinių, paprastų, prasmingų, ne išmanių, plastmasinių ar grojančių). Remiantis stebėjimu vis pakeisti sudėtingesniais reikmenimis.

Išplėsti, jei vaikas kartoja tuos pačius žaidimo siužetus ar veiksmus. Pasiūlyti temų, idėjų, pridurti klausimų, kad atsivertų daugiau kitų klausimų ir hipotezių.

Atpažinti vaiko veiksmus ir žodžius, įvardinti jo veiksmus, klausimus apie vaidmenis. Frazė „matau tu verdi daržovių sriubą” padės vaikui pačiam vėl pažiūrėti veiklą ir kurti naujas žaidimo situacijas.

Modeliuoti, įsijungti į žaidimą. Nes kai suaugę žaidžia, prisiima vaidmenį, žaidimas tampa įdomesnis, suaugusieji parodo elgesio formų, kurių vaikas dar nebuvo matęs, įvyksta įvykių, kurių vaikas dar nebuvo patyręs, iškyla konfliktų ir emocijų, kurias vaikas pasimoko įveikti.

Apibendrinant, mokslininkai visame pasaulyje karštai diskutuoja, kaip geriau integruoti ugdymo veiklas į žaidimą, o Lietuvoje vis dar turime kalbėti, kodėl vaikas turi žaisti. Ir žaisti ne su planšete, o judėdamas, bendraudamas, tyrinėdamas ir kurdamas pats. Vaiko sveikatai būtina žaidybinė veikla neturi apsiriboti žaislų naudojimu, ji turi vykti vaiko galvoje, vaizduotėje ir su kitais vaikais ar suaugusiais. Jei vertinsime žaidimą, vaikai niekada negalvos, kad jie yra tinginiai, jų savivertė nuvers kalnus, o šalyje gyvens aktyvūs, atsakingi ir kūrybingi žmonės.

Giedrė Sujetaitė-Volungevičienė – vaikų ankstyvojo ugdymo psichologė, edukologijos krypties doktorantė, Žaidimo tyrimų laboratorijos tyrėja. Ankstyvosios vaikystės studijas baigusi Oksfordo Brookes universitete (JK), Giedrė tiria vaiką įgalinančią veiklą, ypač vaizduotės žaidimą, emocijų vystymąsi, savireguliaciją ir motyvaciją. Ji – ikimokyklinio amžiaus vaiko raidos analitikė, emocinio intelekto ugdymo praktikė, darbe orientuojasi į kokybę ir šiuolaikinius vaiko mokymo principus. Jos tikslas – profesionalus mokytojų darbas ir pozityvios tėvų bendravimo strategijos, padedančios vaikui tapti stipriu, savarankišku ir kūrybingu žmogumi.