Lyčių stereotipai. Kodėl jie formuojasi jau nuo vaikystės?

Lego konstruktorius, piešiniai su vienaragiais ir princesėmis, mašinėlės ir lėlės. Nesunkiai suskirstytume šiuos daiktus į mergaitiškus ir berniukiškus, tiesa? Turbūt ne visuomet susimąstome, kodėl daugumą daiktų automatiškai priskiriame konkrečiai lyčiai. Kaip ir kodėl nuo mažų dienų formuojasi tam tikri lyčių stereotipai ir kokią įtaką vaiko raidai turi žaislų ir užsiėmimų skirstymas į mergaitiškus ir berniukiškus pasakoja ankstyvojo ugdymo psichologė, darželio „Istorijų namai“ Kaune įkūrėja Giedrė Sujetaitė-Volungevičienė.

Vaiko lytinio identiteto formavimąsi lemia tiek biologinė duotybė, tiek socialinės aplinkos įtaka. Tad nors vaiko lytį nulemia gamta, supratimą, ką reiškia būti vyru ar moterimi formuoja mūsų kultūra. Būtų sunku paneigti, kad tik sužinojus būsimo vaikelio lytį tėvų ir kitų artimųjų galvose jau formuojasi vienokie ar kitokie lūkesčiai. Tad tam tikra prasme stereotipai egzistuoja vaikui net negimus – juk mergaitės kambariui rinksime pastelines spalvas, šliaužtinukus su vienaragiais, o berniukui – su drakonu ar kokiu filmo herojumi. Kodėl?

Madas lytims diktuoja rinka

Tai, kas tinka skirtingoms lytims diktuoja kultūrinės normos ir pati rinka. Jei anksčiau neturėdavome didelio pasirinkimo, tai dabar akys raibsta nuo vaikams skirtų prekių gausos. Galima sakyti, kad pati rinka ir įtraukia į lyčių skirstymą labai anksti. Juk net kūdikiams skirtoje parduotuvėje rasime du skyrius. Tas pats ir su žaislais. Lėlės – mergaitėms. Konstruktoriai – berniukams. Regis, gana paradoksali situacija – XXI amžiuje žengiame lyčių lygybės keliu, bet nuo pat kūdikystės kreipiame vaikus tam tikru jo lyčiai laikomu normaliu keliu. Iš kitos pusės natūralu, kad galėdami sau leisti ir turėdami tokią didelę pasiūlą, iš jos ir renkamės per daug apie tai negalvodami. Vis tik aš patarčiau rinkti ne kuo daugiau, bet kuo įvairesnių daiktų.

Skirtingi žaislai – skirtingiems įgūdžiams lavinti

Dažniausiai rinkdami žaislus norime, kad žaisdamas vaikas kažko išmoktų, lavintų tam tikrus įgūdžius. Dėl šios priežasties tėvams visuomet siūlau vengti kraštutinumų, t. y. apkrauti vaiką vien lėlėmis ar vien mašinėlėmis. Viskas su šiais žaislais yra gerai, bet žaisdamas su vieno tipo žaislu vaikas lavina tą patį įgūdį. Pasiūlykime vaikui skirtingų žaislų, kad jis galėtų savo žaidimuose kurti įvairius siužetus – restorano, mašinų serviso, gaisrinės ir t.t. Žaisdamas „namais“ lavins socialinius įgūdžius, o konstruodamas lego – erdvinį suvokimą. Juk specialistai nuolat pabrėžia, kad rinkoje trūksta IT specialistų, inžinierių, tad leiskime vaikams išbandyti kuo daugiau užsiėmimų jau vaikystėje. Galbūt atrasime, kad mūsų vaikas turi daug daugiau talentų nei galėjome įsivaizduoti.

Pastebiu, kad tėvai kartais per daug sunerimsta, kai mergaitė nori žaisti su berniukiškais, o berniukas su mergaitiškais žaislais. Iš tiesų tam tikros nuostatos yra taip įsišaknijusios, kad kartais sunku racionaliai įvertinti situaciją. Jeigu sūnus žaisdamas įsispyrė į mamos aukštakulnius, tai ir reikėtų priimti kaip žaidimą. Pamenu, kai „Istorijų namuose“ persirengiant įvairiais kostiumais berniukas užsidėjo sijoną. Visi kiek susižvalgė, bet nieko – juk sijonas reikalingas tik žaidimui, tam tikram vaidmeniui atlikti. Kitą kartą tas pats berniukas gali būti piratas ar gaisrininkas.

Ar tikrai vyrai neverkia?

Kaip ir žaidimų, neturėtume vaikams primesti ir elgesio normų, priklausančių tik nuo lyties. Juk sakydami, kad „mergaitėms negražu muštis“ ar „neverk, vyrai neverkia“ turbūt nenorime įteigti, kad muštis berniukams yra normalu, tačiau nenormalu rodyti savo jausmus? Verčiau paaiškinti, kodėl tam tikras elgesys yra nederamas, bet ne kodėl nederamas mergaitėms ar berniukams. Tuo tarpu neigdami vaiko emociją ir sakydami, jog vyrai neverkia ir pan. tarsi parodome, kad vaiko emocijos yra nepriimtinos ir jis neturėtų jų jausti. Tai ne tik traumuoja vaiką, bet gali lemti ir blogesnius tarpusavio santykius.

Kokį vaidmenį stereotipų formavimuisi turi darželis?

Patys vaikai geriau save suvokti ir lyginti tarpusavyje pradeda maždaug nuo trejų metų. Tuomet jie atidžiai žiūri vieni į kitus, tyrinėja, vertina, perima tam tikras tendencijas. Panašaus amžiaus vaikai jau eina į darželį, tad čia formuojasi ir jų supratimas apie skirtingas lytis – kas kaip žaidžia, rengiasi. Dėl šios priežasties tam, kaip formuosis ar nesiformuos lyčių stereotipai, šalia šeimos, didelę reikšmę turi ir darželio bendruomenė. Regis, tokie subtilūs dalykai kaip žaislų skirstymas į mergaitiškus ir berniukiškus, auklėtojų pastaba, kad „berniukams taip žaisti netinka“ ar pan., iš tiesų turi svarbią įtaką tolimesnei vaiko raidai. Su tokiu supratimu, jog kažkas tinka-netinka, galima-negalima priklausomai nuo lyties, vaikas formuoja savo supratimą apie pasaulį.

Naratyviniuose žaidimuose lygūs visi

Štai Suomijoje, Švedijoje lytiškumas ankstyvajame ugdyme yra pažengęs. Čia yra vadinamieji lytims neutralūs (angl. gender-neutral) darželiai, kuriuose neakcentuojami lyčių vaidmenys, žaidimai ar kažkaip kitaip išskiriama viena ir kita lytis. Manau, Lietuvoje dar daug kur turime tobulėti. Kiek teko stebėti, paprastai lytiškumo ugdymas paliekamas savieigai. Kodėl? Nes žaidimas vis dar nėra suvokiamas kaip ugdymo proceso dalis, todėl mokytojai nelabai stebi ar bando patarti, nukreipti žaidimo siužetus, pasiūlyti visiems vaikams – berniukams ir mergaitėms žaisti kartu. O būtent žaisdami vaikai ir mokosi, kopijuoja suaugusiųjų gretose pastebėtą elgesį, tad čia atsiranda ir pirmieji stereotipiniai lyčių elgesio motyvai.

Tuo tarpu kūrybiniuose vaizduotės žaidimuose visi gali būti tuo, kuo nori. Pastebiu, kad su vaikais pradėjus žaisti naratyvinius žaidimus anksti, jie noriai priima įvairius vaidmenis ir siužetus – visi, nepriklausomai nuo lyties „Istorijų namuose“ tampa ir gaisrininkais, ir kepėjais, ir daktarais. Svarbu, kad žaidimo siužetas jiems būtų įdomus ir smagus. O mūsų tikslas, kad vaikas save suprastų kaip aktyvų žmogų, gebantį imtis reikalingų veiksmų, spręsti problemas. To ir mokomės žaisdami.