Laiku atpažinę ir supratę itin jautrių vaikų poreikius, galime užkirsti kelią ankstyvai depresijai

Jei auginate ar savo artimoje aplinkoje susidūrėte su jautriais vaikais, turbūt yra tekę išgirsti aplinkinius tokį vaiką vadinant itin droviu, per daug emocionaliu ar trapiu, o tėvams išklausyti kritiką apie jų pernelyg globėjiškus aukėjimo metodus ir patarimus taikyti griežtesnį ir ryžtingesnį auklėjimą. Visa tai byloja, kad mūsų žinios apie itin jautrius vaikus ir jų ugdymą, deja, vis dar gana menkos. 

Skaičiuojama, jog pasaulyje maždaug 15-20 proc. vaikų gimsta itin jautrūs. Remiantis šiais metais paskelbto tarptautinio HBSC (moksleivių gyvensenos ir sveikatos) tyrimo duomenimis, vaikų ir paauglių psichinė sveikata tiek Lietuvoje, tiek ir visoje Europoje, deja, prastėja. Įvairūs moksliniai tyrimai rodo, jog itin jautrūs vaikai (angl. highly sensitive child) yra labiau linkę į depresiją, prastą nuotaiką ir emocinius sutrikimus, jei neturi į ką atsiremti ir nėra mokomi susidoroti su sunkumais jiems priimtinu ir suprantamu būdu.

Atpažinimas – pirmas, bet labai svarbus žingsnis 

Iš pirmo žvilgsnio itin jautrūs vaikai niekuo nesiskiria nuo mažiau jautrių vaikų. Vis dėl to pirmuosius signalus, kad vaikas yra itin jautrus galima pastebėti jau nuo kūdikystės. Paprastai tokie vaikai jautriai reaguoja į sensorinius dirgiklius – šviesą, garsą, prisilietimą (pvz. negerai jaučiasi su tam tikrais rūbais ir pan.). Vėliau jautrumas gali pasireikšti vaikui keičiant aplinką, išgyvenant tam tikrus pokyčius, kaip antai pradedant eiti į darželį. Jautriems vaikams atsiskyrimas su tėvais yra sunkesnis, adaptacija trunka ilgai ir dažnai pasikartoja po pertraukos. 

Jautrūs vaikai į dirgiklius reaguoja labai stipriai, tuomet kyla ir stipri emocija, galimas emocijų protrūkis. Tai gali pasireikšti verkimu, panika, agresija ar atsitraukimu. Pavyzdžiui, jei tądien geros nuotaikos vaikui uždėjus dviratininko šalmą jis pradeda šaukti ar verkti, greičiausiai tai stipri reakcija į dirgiklį, kuris šiuo atveju yra pats šalmas ar kažkuri jo dalis. Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad tai – neadekvati vaiko reakcija, tačiau reikėtų suprasti, kad itin jautrius vaikus įvairūs dirgikliai, kurie mums neatrodo tokie stiprūs, veikia lyg elektros šokas, tad ir atsakas į dirgiklį yra stiprus. 

Dirbant „Istorijų namuose“ neretai tenka susidurti su tėvais, kurie nerimauja ir kelia klausimus: kodėl mano vaikas toks jautrus? Negi taip ir negalėsime ramiai užsidėti šalmo ar apsiauti batų, kol vaikas užaugs? Tikrai ne. Tiesa, jog tokie vaikai yra emociškai reaktyvios, giliai išgyvenančios asmenybės, tačiau laikui bėgant gali išmokti lengviau prisitaikyti prie įvairių situacijų. 

Jautrumas ar autizmas?

Tikslaus atsakymo, kodėl vieni vaikai yra ženkliai jautresni už kitus, nėra. Šiandien mokslininkai kalba apie prigimtinę jautrią nervų sistemą, tam tikrus jautrumą lemiančius struktūrinius elementus smegenyse. Kalbant paprastai, jautri smegenų sistema tiek daug sensorių, kiek mes gauname iš aplinkos tiesiog negali taip greitai apdoroti. Vis dėlto atpažinus tokius vaikus galime juos priimti ir išmokti jiems padėti. 

Tiesa, dažnai tenka girdėti jautrumą lyginant su autizmu, tačiau tarp jų yra didžiulis skirtumas. Nors savo sensoriniais iššūkiais yra panašūs tiek autizmo spektro, tiek jautrūs vaikai, pastarieji yra linkę bendrauti, megzti ryšį, yra emociškai sąmoningi. Šie veiksniai yra pagrindiniai indikatoriai leidžiantys suprasti, kada kalbame apie jautrumą, o kada – apie autizmo spektrą. 

Griežtumas ir bausmės veda į regresą

Jautrūs vaikai pasižymi polinkiu į perfekcionizmą, didele savikritika ir yra linkę generalizuoti situcijas, kai jiems kas nors nepavyksta („Aš niekada to nepadarysiu“, „Man visada nesiseka“ ir pan.). Privalome mokytis atpažinti jautrius vaikus kuo anksčiau, nes būtent emocionalumas, dirglumas, dideli lūkesčiai ir kritika sau vėliau gali nuvesti į didesnius emocinius sutrikimus ar net depresiją.  

Iš tiesų atpažinus ir supratus, kad tai – jautrumas, ir tėvams paprastai pasidaro ramiau. Juk tai nėra kažkas nenormalaus ar neįprasto, tiesiog svarbu žinoti, kaip bendrauti ir ugdyti jautrius vaikus.

Griežtos bausmės, bandymai paaiškinti viską gryna logika tikrai nebus veiksmingas kelias. Jei patys į keblias situacijas reaguosime labai emocionaliai, atkirsime piktu tonu, sulauksime tik dar stipresnės, emocinį protrūkį iššaukiančios reakcijos, kuri nuves į regresą sprendžiant tokias situacijas ateityje. Galime kalbėtis ir tartis, pavyzdžiui, jei vaikas jautrus medžiagoms, kartu pirkti rūbus, kurie vaikui būtų patogūs, nukirpti nuo rūbų erzinančias etiketes. Jei viešoje erdvėje garsas per daug dirgina – pasiūlykime ausines. Iš anksto aptarkime, kokios situacijos laukia. Pastovi rutina, buvimas gamtoje – šie dalykai veikia raminančiai. Tuo tarpu laikas, praleistas prie ekranų, turi atvirkštinį poveikį. Jautrūs vaikai lyg kempinės geria į save informaciją, vaizdai ir garsai veikia itin stipriai, tad ilgas laikas, praleistas prie televizoriaus ar mobiliųjų telefonų ekranų, išsekina. Be to, priklausomybė formuojasi labai greitai. 

Svarbiausia – apsišarvuokime kantrybe. Šiuo atveju galioja taisyklė „lėčiau yra greičiau“, t.y. neskubėdami, nekeldami per didelių lūkesčių greičiau pasieksime veiksmingo rezultato negu bandydami staigiai čia ir dabar viską išspręsti.  

Tai galioja ir vaikui žengiant į naujas aplinkas. Jei jautriam vaikui neskirsime pakankamai laiko adaptuotis darželyje, tai gali virsti traumine patirtimi. „Istorijų namuose“ taikome lėtą, penkių žingsnių adaptacijos programą, tačiau turime patirties ir su labai jautriais vaikais, kuriems adaptacija užtrunka dar ilgiau, tuomet į pagalbą pasitelkiame ir kitus metodus. Pavyzdžiui, vienam berniukui adaptacinį nerimą padėjo išgyventi jam sukurtas naratyvinis žaidimas įtraukiant jo mėgstamą žaislą, delfiną. Šiam pradėjus rašyti laiškus berniukui į namus, kviečiant jį padėti delfinui, kuriam šiuo metu reikia pagalbos, adaptacija ženkliai pasistūmėjo. Taip pasitelkiant vaizduotės žaidimus, ir, žinoma, bendradarbiavimą su tėvais, ugdymo įstaigos gali pasiekti puikių rezultatų. 

Jautrūs vaikai – nuostabūs mąstytojai ir kūrėjai

Paprastai kai kalbame apie jautrius vaikus dėmesio centre lieka su jautrumu susiję iššūkiai. Vis tik norėčiau atkreipti dėmesį ir priminti, kiek daug nuostabių savybių tokie vaikai turi. Tyrimai rodo, kad tokie vaikai pasižymi didele empatija, atvirumu, sąmoningumu. Paprastai jie yra labai atidūs detalėms, kūrybiški, linkę į menus. Nuostabu stebėti kaip, regis, drovus vaikas scenoje tampa savimi pasitikinčia ir atsiskleidžiančia asmenybe, jaučiasi lyg žuvis vandenyje. Svarbu tokius momentus pastebėti ir leisti vaikui reikštis tose srityse, kurios jam yra artimos.

Nuo mažens ugdydami visas nuostabias jautrių vaikų savybes turime didžiulį potencialą išugdyti puikius specialistus ir empatiškus lyderius. 

 

Komentaro autorė yra mokslininkė, ankstyvojo ugdymo psichologė, darželio „Istorijų namai“ įkūrėja dr. Giedrė Sujetaitė-Volungevičienė

Straipsnis paskelbtas

Gyvenimo įgūdžiai, kuriuos vaikai geriausiai įgyja žaisdami naratyvinius žaidimus, tampa ugdymo pagrindu. Istorijos, kurias žaidžiame „Istorijų namuose“, virsta gebėjimais visam gyvenimui.

Registruotis