Kaip užkirsti tam kelią, kodėl apskritai vaikai mušasi ir ką daryti, jei namuose auga mažasis mušeika, „Delfi Šeima“ žurnalistė Toma Miknevičienė kalbėjosi su psichologe, darželio „Istorijų namai“ įkūrėja dr. Giedre Sujetaite-Volungevičiene.
– Pradėkim nuo to, kodėl išvis vaikai mušasi? Kokios priežastys dažniausiai paskatina taip elgtis, o gal tų priežasčių ieškoti ir nereikia?
– Priežasčių, kodėl vaikas mušasi, gali būti net kelios. Pirmiausia pasitikriname vaiko amžių – kuo mažesni, tuo didesnė tikimybė, kad jie kalbėsis rankomis, o ne žodžiais. Vaikai iki trejų metų sunkiai susikalba, todėl gali kąsti, stumti, bandyti iš kito ką nors atimti. Jie kalbasi kūno kalba. Mažyliai yra egocentriški ir nemėgsta laukti. Jie mokosi būti vis kantresni. Visa tai matant reikėtų ir mums patiems neprarasti kantrybės, reaguoti ramiai, primenant, kad reikia dalintis.
Antra priežastis ta, kad mušdamiesi vaikai gauna daugiau dėmesio nei elgdamiesi gražiai. Jei suaugę reaguoja emocingai, skaito moralus, vaikas pamažu patenka į užburtą ratą. Be to, jei tėvai sako „tu visada muši sesę“, vaikas tuo patiki ir tiesiog išpildo suaugusiųjų pranašystę. Trečia priežastis susijusi su stresu ir pokyčiais. Visi tam tikrų pokyčių patiriantys vaikai tampa dirglūs, sunkiau reguliuoja save, todėl sumažėja kantrybė, regresuoja į kalbėjimąsi rankomis, o ne žodžiais.
Nėra blogo vaiko – yra vaikas, kuris negali pats įveikti susidariusio streso krūvio. Visada rekomenduoju pirma nešališkai įvertinti, suprasti esamą vaiko situaciją. Koks vaiko amžiaus tarpsnis, ar suspėja suaugęs su vaiku pabūti ryšyje be pykčio, ar namuose vyksta, o gal artėja pokyčiai?
– Ar vaikų muštynės gali būti susijusios su netinkamu elgesiu namuose, kažkokiomis problemomis, ar tai gali būti tiesiog laikinas fazės ženklas?
– Mušimas, kaip elgesio modelis, jau daug tirtas ir aprašytas. Pavyzdžiui, psichologas Albertas Bandura eksperimentuose su Bobo lėle nustatė, kad ką vaikas pamato, tą kartoja. Jei mušimas yra „normali“ praktika namuose, jis irgi tą darys. Bet šie tyrimai atlikti 1961 m., biheviorizmo klestėjimo etape, kai visi analizavo tik elgesį, daugiau „dresavo“ mases, nei matė individualų žmogų.
Dabar į žmogų žiūrime kitaip – sudėtingiau, analizuojame ir jo reaktyvumą, raidos ypatumus, aplinkos santykius, taikome paskatinimus, o ne bausmes. Pradeda veikti pozityviosios psichologijos principai, todėl plėtojame vaiko potencialą, stiprybes, nepasmerkiame, o skatiname mokytis. Psichologas darželiuose ar mokyklose dažnai padeda į vaiką ir situaciją pažiūrėti kitomis akimis. Dažniausios užduotys su besimušančiais vaikais – stiprinti jų pasitikėjimą savimi, plėsti socialinius ir kalbos įgūdžius, ypač mokytis kalbėti apie jausmus, įveikti stresą.
– Gal įtakos smurtiniam elgesiui turi vaiko temperamentas?
– Temperamentas gali veikti taip, kad vaikas greičiau pasiduoda emocijai, kaip sako „užsiplieskia“. Bet visi gali išmokti pakvėpuoti, padaryti pauzę, bent menką, kad emocija neužvaldytų kūno.
– Mūsų redakciją ne kartą pasiekė istorijos apie ugdymo įstaigose prieš bendramokslius smurtaujančius vaikus, kai besikartojančių situacijų taip niekas ir nesuvaldo. Jūs pati esate įkūrusi vaikų darželį, tad gal galėtumėte pasidalinti, ką tokiais atvejais daryti?
– Daugeliu situacijų vis dar bandoma remtis biheviorizmo idėjomis – pasitelkiami grasinimai, bausmės, kad vaikas išsigąstų ir pradėtų klausyti. Bet retai tai veikia ilgai. Bausmės veikia trumpai, nes nemoko savireguliacijos. Tai esminė klaida.
Visa bėda yra ryšys. Bausmė vaiko ir tėvo ar mokytojo ryšiui pakenkia, jį ardo. Šiuolaikinis vaiko auklėjimo mechanizmas mus nukreipia į ryšio analizę ir jo stiprinimą. Kaip vaikas jaučiasi ryšiuose su aplinkiniais; iš kur ateina jo saugumas ir resursai, kiek jis moka įveikti stresą ir nusiraminti?
Beveik visada besimušantį atstumia vaikai, jis nori draugų, bet jų neranda. Todėl dėmesį bando atkreipti kumščiavimusi ar kitų vaikų žaidimo griovimu. Jei grupėje vaikai nesutaria, pirma reikia padėti vaikams susitaikyti, vėliau žaisti kartu, priimti vienas kitą su tolerancija, geranoriškumu – stiprinti jų ryšius. Vaikas, kuris mušasi, elgesiu išreiškia, kad jis blogai jaučiasi, jo viduje nėra ramybės, jis nemoka pasakyti, ką jaučia. Todėl reikia ne bausti, o ieškoti, kaip užmegzti ryšį su šiuo vaiku. Reikėtų rasti progą ramiai pasikalbėti, kas jam kelia nerimą, ko jis bijo, negauna ar pan.
– O ką rekomenduotumėte tėvams, kurie pastebi, kad jų vaikas dažnai grįžta su sužalojimais ar vis skundžiasi, kad yra skriaudžiamas?
– Vienareikšmiškai netylėti ir ieškoti sprendimo. Viena kryptis – kalbėtis su vaiku. Svarbiausia išmokyti jį veikti ir nelikti bejėgiu, mokytis tvirtai pasakyti „stop“, ieškoti pagalbos. Jei grįžta sužeistas – suprasti, kada tai nutinka, ar tai jau tendencija, pasikartojantis elgesys. Kita kryptis – dirbti su ugdymo įstaiga, bendradarbiaujant spręsti komunikacijos spragas. Gal visgi jūsų vaikas provokuoja ir erzina, neįsileidžia į žaidimą kitų? Klausčiau, kodėl vaikai nesikalba, o naudojasi kumščiais.
Daug dažniau vaikai dabar skaudina ne kumščiais, o žodžiais. Kalbėčiau su vaiku ir apie tai, kad nėra normalu, kai sakomi nemalonūs žodžiai. Vaikai dažnai puikiai geba įskaudinti, bet nemoka susitaikyti. Todėl kalbėkitės apie tai, kaip susitaikyti. Draugų tinklas vaikams yra apsauginis veiksnys, pasitikintys savimi vaikai yra tie, kurie turi draugų. Mokykite vaikus būti gerais draugais. Apginti bendraklasį yra normalu, pakviesti pagalbos irgi turi būti normalu.
– Ką būtų galima patarti tiems tėvams, kurie ir augina mušeiką? Ar sutiktumėte su nuomone, kad tokių vaikų tėvai šią problemą dažnai ignoruoja?
– Manau, kad nė vienas tėvas nenori, kad jo vaikas muštųsi. Ir tikiu, kad problemos iš pradžių neignoruoja, bet vėliau pasiduoda. Neradę strategijos tiesiog bando „neišprovokuoti“ vaiko arba tikisi, kad tai tik trumpas amžiaus tarpsnis, kuris turi praeiti. Jei tai pokyčių metas, tuomet galimai praeis. Jei kaltos kitos priežastys – nebūtinai. Padėtis gali ir pablogėti. Atminkite, kad besimušantis vaikas rodo, kad jam trūksta ryšio ir saugumo jausmo, saugumo kalbėtis, todėl suaugusiesiems būtina reaguoti. Kai suaugusieji pasiduoda ir nusileidžia, problema dar labiau išauga.
Dažnai esminė bėda šeimoje būna ta, kad nėra arba pasikeitė nustatytos ribos ar taisyklės. Ribos vaikams būtinos, ramiai ir tvirtai jas priminti tėvams tenka kasdien. Kad būtų lengviau, surašykite savo namų taisykles ir pasikabinkite ant šaldytuvo – taip sutaupysite laiko su vaiku pažaisti ar pabendrauti, atkurti ryšį, o ne diskutuoti vėl ir vėl apie tas pačias taisykles.
Antra, svarbus ir ne toks lengvas pokytis suaugusiesiems – pradėti matyti ir garsiai pasakyti apie tinkamą vaikų elgesį. Tėvai dažnai sako: „negalima muštis“, „muštis negražu“. Bando gėdinti kabindami etiketes: „nebūk mušeika“, „būk geras, nesimušk“. Tačiau pakeiskite savo žinutę! Kai kalbama, ko negalima, kas negražu, blogai, vaikas ignoruoja, nes nesuvokia, ko iš jo norite, arba manipuliuoja, nes tik taip gauna visą tėvų dėmesį. Išmokite pasakyti atvirkščiai – tai, ką vaikas gali padaryti, kas yra priimtina. Pozityvioji psichologija susitelkia į ilgalaikį pokytį vaiko elgesyje. Tvirtos, bet teigiamos namų taisyklės kuria saugumo jausmą. Vaikas labai greitai gali pakeisti savi elgesį. Todėl namie ant šaldytuvo kabinkite taisykles ne su neiginiais pavyzdžiui, negalima muštis; negalima spardytis), o su pozityviais teiginiais („rankas laikome prie savęs“; „būname ramūs“).
– Kaip būtų galima iš anksto užbėgti už akių tokiam elgesiui?
– Iš anksto numatyti, kad vaikas gali muštis, tikrai galima. Tam reikia skirti laiko, kad nuoširdžiai suprastumėte vaiko situaciją ir priežastis, kas provokuoja tokį jo elgesį. Gal tai pavydas sesei ar broliui, gal vaikui trūksta tėvų ar draugų dėmesio, gal jis patiria stresą, nes namuose atsirado mažylis ir pan. – Jei konfliktas vis tik įsiplieskia, kokių momentinių priemonių reikėtų imtis jo įkarštyje? – Paradoksalu, bet kuo daugiau apie mušimąsi kalbame, tuo ilgiau tai truks. Tuo momentu vaikams nereikia daug žodžių, kad suprastų, jog tokio elgesio neleisite. „Stop, šio žaidimo nežaisime, raskime kitą žaidimą“, – sakau, kai pradeda kepščioti penkiametis. „Stop, pasikalbėkime“, – sakau, kai ima stumdytis sesė su broliu. Žmonės turi kalbos galią, ko neturi gyvūnai. Jei išmokome vaikus kalbėti, „gyvūniškų“ kovų rankomis pradeda mažėti.