Kūno kalba ankstyvajame amžiuje. Kaip susikalbėti su vaiku, kai jis dar nemoka kalbėti?

Įsivaizduokite, kad esate užsienio šalyje ir bandote susikalbėti su žmonėmis nemokėdami vietinės kalbos. Greičiausiai pasitelksite gestų kalbą, bandysite suprasti jums rodomus ženklus, akylai stebėsite savo pašnekovo kūno kalbą, balso toną. Panašiai elgiasi ir pirmuosius žingsnius šiame pasaulyje žengiantys vaikai – dar nemokėdami kalbėti jie komunikuoja universaliu būdu, tad geriau suprasti vaiko poreikius gali padėti neverbalinės kalbos įgūdžiai. Įžvalgomis apie jų svarbą ir ugdymą ankstyvaisiais gyvenimo metais dalijasi ankstyvojo ugdymo psichologė Giedrė Sujetaitė-Volungevičienė.

Tyrimais įrodyta, kad norėdami suprasti kitų žmonių emocijas dažniausiai pasikliaujame jų veido išraiška. Balso tonu perduodame maždaug 30 proc. informacijos, o kūno kalba – net 60 proc. informacijos. Taigi, nors kalba yra bendravimo pagrindas, iš ties didelė dalis mūsų bendravimo priemonių yra neverbalinės: balso tonas, veido išraiška, gestai, kūno kalba, net aprangos stilius.

Vaikai ankstyvajame amžiuje aktyviai lavina kalbos, komunikavimo, socialinius ir emocinius, kitus raidai svarbius įgūdžius. O suprasdami kūno kalbą jie po truputį mokosi atpažinti emocijas ir bendrauti su bendraamžiais. Įvairūs tyrimai rodo tiesioginį ryšį tarp vaiko turimų bendravimo įgūdžių ir jo pripažinimo tarp kitų vaikų. Tuo tarpu vaikai, darantys neverbalines klaidas (tokias kaip stovėjimas per arti, silpnas akių kontaktas ir pan.), dažniau nepritampa prie bendraamžių. Vaikai mokosi stebėdami mus, suaugusiuosius, tad atitinkamai valdydami kūno kalbą galime padėti jiems gerinti savo bendravimo įgūdžius, ugdyti emocinį intelektą.

Kūno kalba kalbame nuo kūdikystės

Neverbalinę kalbą visi naudojame jau nuo kūdikystės, tad ir ankstyvajame ugdyme ji turi užimti labai svarbią vietą. Su vaiku bendraujantys suaugusieji gali ne tik geriau jį suprasti, bet ir pagilinti ryšį atidžiai stebėdami neverbalinę kalbą – vaiko kūno, rankų padėtį, žvilgsnį. Visa tai padeda iššifruoti vaiko emociją ir siunčiamą žinutę. Paprastai tariant, susikalbėti su vaiku, kai jis dar negali kalbėti pats.

Žvelgiant iš ugdymo perspektyvos, daug konfliktinių situacijų su vaikais galima išspręsti būtent kūno kalbos pagalba, t. y. rodant aiškius signalus. Pavyzdžiui, vienas pirmųjų signalų, kuriuos vaikai išmoksta „Istorijų namuose“ – tai su ištiestu delnu parodyti stop. Toks ženklas kitiems signalizuoja, kad vaikui kažkoks veiksmas yra nemalonus ir jis prašo sustoti. Dar neįvaldžius kalbinių gebėjimų, vaikams taip paprasčiau išsireikšti vietoj to, kad kilus nepasitenkinimui pradėtų šaukti, stumdytis ir pan.

Pastebiu, kad tėvai kartais „užstringa“ ties ilgais moralizavimais apie netinkamą vaikų elgesį. Svarbiau trumpai ir aiškiai pasakyti apie galiojančią taisyklę ir parodyti, kaip savo nepasitenkinimą išreikšti kultūringai. Visa kita reikėtų stengtis įvardinti pozityviai, nepamiršti pastebėti vaiko pastangas elgtis tinkamai ir už jas pagirti.

Įvaldyta kūno kalba stiprina vaiko pasitikėjimą savimi

Ikimokyklinio ugdymo programa „Kimochis“ taip pat moko bendrauti neverbaliai – šypsenos, mojavimo vienas kitam ir kitų ženklų pagalba. Tai leidžia išreikšti ir pozityvumą, džiaugsmą, kurio mūsų kultūroje tikrai galėtų būti daugiau. Tokiu būdu kuriama jauki atmosfera, bendruomeniškumo jausmas, o ypač darželio aplinkoje tai labai svarbu.

Kuo anksčiau vaikas supranta ir įvaldo įvairius ženklus, tuo geriau jaučiasi, gali parodyti savo poreikius, norus. Jis tampa savarankiškesnis ir labiau pasitikintis savimi, gerėja jo komunikavimo įgūdžiai. Po truputį įvaldoma kūno kalba padeda pagrindą ir verbalinės kalbos vystymuisi. Svarbu atkreipti dėmesį į vaiko siunčiamus signalus, reaguoti į juos ir taip prisidėti prie vaiko motyvacijos išmokti kalbėti. Tuo tarpu mūsų rodomus signalus lengviau suprasti kai tuo pačiu metu garsiai įvardijame savo veiksmus. Taip po truputį vaikai ima sieti žodžius su jų prasmėmis.

Kūno kalba – svarbi emocinio intelekto lavinimo dalis

Įvairūs kūno kalba siunčiami signalai – tokie kaip „stop“ (ištiestas delnas), „palauk minutėlę“ (pakelta ranka ir ištiestas rodomasis pirštas), nusiraminimo mostas pakeliant ir nuleidžiant rankas leidžia ne tik komunikuoti tarpusavyje, bet ir valdyti savo emocijas. Vaikams darželyje dažnai sakau, kad liūdesys ateina ir praeina, o mes visi galime savo nuotaiką pakeisti patys (turbūt tai dažnai galime priminti ir sau, tiesa?).

Toks paprastas pratimas kaip gilus kvėpavimas ar fizinis pykčio „nusipurtymas“, padeda kūnui atsipalaiduoti ir ramiau žiūrėti į situaciją. O jei supykęs vaikas nori į darbą paleisti kumščius, užuot sakę „nepyk, nesimušk“, siūlome situacijos sprendimui naudoti draugiškas, o ne piktas rankas. Toks konkretus įvardijimas vaikui leidžia geriau suvokti, kokio elgesio iš jo tikimės, o koks yra nepageidaujamas. Išmokęs suvaldyti situaciją vaikas pasijaučia brandesnis, įgauna pasitikėjimo susidoroti su panašia situacija ir kitą kartą.

Išmokti pačiam susitvarkyti su kilusiais iššūkiais galima ir žaidžiant. Neseniai su vaikais darželyje skaitėme knygą, kurios veikėjai – Purvinis ir Trupininis – labai mėgsta netvarką. Tokį netvarkos mėgėją Purvinį perkėlėme į gyvą naratyvinį žaidimą, o kad šis nenaudėlis išeitų, turėjome susitvarkyti klasę. Vienai keturmetei taip nepatiko šis įsivaizduojamas herojus, kad ji išsigandusi sėdėjo ir verkė, nieko nesakė ir nenorėjo imtis jokių veiksmų.

Tokioje situacijoje yra dvi išeitys. Pirmoji – guosti vaiką, nes šis kažko bijo. Antroji – padėti surasti išeitį iš situacijos. Išsigąsti yra normalu, bet įkristi į emociją nereikia, mes galime ją pakeisti. Šiuo atveju atpažinę ir įvardiję vaiko emociją daug kartų kartojome, kad Purvinis išeis, jei mes susitvarkysime savo žaislus. Galiausiai tuo įtikinome ir padėjome vaikui išeiti iš šios emocijos. Mergaitės kūno kalba visiškai pasikeitė, ji pradėjo džiaugtis savo darbu. Parodėme Purviniui stop signalą ir jis išėjo. Svarbu tai, kad problemos nebeliko, nes mes ją išsprendėme patys. Negalime už vaikus išspręsti visų problemų, bet galime parodyti kelią, kaip tą padaryti patiems.