2019-06-02 Adaptacija

Psichologė: kodėl emocinio intelekto neišmokysime per pamokėles ar užduotėles

Per savo praktiką su jaunomis šeimomis ir darželio pedagogais patyriau, kad terminas emocinis intelektas yra auksinė frazė, kuri uždega suaugusiųjų akis.

Ir tai normalu, nes šis gebėjimas labai išpopuliarėjo per paskutinius dvidešimt metų. Šiuo metu jau daugelis supranta, kokia nauda yra gebėti pažinti, suprasti ir valdyti emocijas, bet iki šiol vyrauja daug spėlionių, kaip geriausiai to išmokyti vaikus.

Vis sutinku žmonių, kurie mano, kad emocijoms vystytis užtenka per savaitę kelių užduotėlių, vienos pamokėlės ar būrelio. Pavyzdžiui, atspausdinai lapą su veideliais, ar nusipirkai lipdukų knygelę su emocijomis ir jau vystai emocinį intelektą. Susiduriu su nuostata, jei raides vaikas išmoksta rašydamas ir daug kartodamas, tai ir emocijų gali išmokti jas piešdamas ar klijuodamas veidelius. O blogiausia, jog žmonės laiko emocijų gebėjimus lengvai išmokstamus – parodei vaikui, kaip suvaldyti pyktį vienoje pamokėlėje ir jis jau žino, kaip su tuo pykčiu elgtis kitą kartą susipykus su vaikais darželio kieme prie čiuožyklos. Gal ir žino, bet ar jam pavyks taip pasielgti?

Deja emocijos yra visai kas kita nei įprastas simbolių ar faktų įsiminimas. Emocijų sudėtingumui neprilygsta nė viena psichikos funkcija. Todėl tik per pastaruosius dvidešimt metų mokslininkai ėmė emocijas laikyti tikrai svarbia mąstymo dalimi ir tyrimo objektu.

Štai ką reikėtų žinoti apie emocinius gebėjimus ir jų ugdymą:

1. Emocinis intelektas kaip terminas klaidina suaugusius žmones, nes suteikia vaizdą, kad tai atskira žmogaus savybė, kurią vieną kartą išmokęs(usi) turėsi visam gyvenimui.

Nors Jeilio universitete įkurtas specialus Emocinio intelekto centras kuria pastarajam ugdymui orientuotas programas, toliau einama sena vaga – emocijos ir jų gebėjimai išskiriami iš visos žmogaus psichikos. Krypstama sukurti situacijas, o ne mokytis iš gyvenimiškų, natūraliai kylančių gyvenimo iššūkių. Ir Lietuvoje stengiantis parodyti pedagogams, kaip ugdomas emociškai stiprus vaikas, jie retai tepaklausia, kodėl svarbi yra paties pedagogo emocinė kompetencija, jos tobulinimas ir gebėjimų perdavimo kultūra.

Emocijų centrai gyvena giliai mūsų smegenyse ir nudažo kiekvieną mūsų sprendimą. Įvairios gyvenimo situacijos sukelia dar įvairesnes emocijas, todėl negalima numatyti visko, kaip sureaguosime patys ar vaikai. Prisirišimas prie emocinio intelekto pamokėlių ar užduotėlių suveikia tik iš pradžių, kai mokosi pats pedagogas apie emocinę kompetenciją. Vėliau ugdymas turi persikelti į gyvenimiškas situacijas, pereinama prie vaiko sąmoningumo didinimo visose veiklose.

Jei galvotume apie savo (suaugusiųjų) emocines reakcijas paprasčiau, kad ir patys galime padaryti klaidą, vaikams būtų lengviau suprasti, kodėl emocijos kartais pakiša žmogui koją. Emocinis intelektas – ne išmokta emocijų suvaldymo asmenybės savybė, o gebėjimas įveikti sudėtingas situacijas, lanksčiai prisitaikyti prie sunkumų.

2. Emocijos yra atsakas į supantį pasaulį, savisaugos ar palaimos išraiška, priklausomai nuo aplinkybių. Retai susimąstome, kaip mūsų emocijos priklauso nuo aplinkos. Vaikai reaguoja į viską, menkiausią tėvo veido raukšlės pasikeitimą, antakio ištiesinimą, subtilų lūpos patraukimą. Nuo to pakinta visa vaiko vidinė būsena. Ir nebūtinai vaiko. Jei žmogui situacija svarbi, jis bando priderinti savo emocijas. Todėl ir ugdymas turi vykti per prasmingą veiklą. Santykių išsiaiškinimas kieme prie čiuožyklos yra didesnės vertės nei savaitinė pamokėlė, nes kieme gimta tikros, natūralios emocijos ir jų nuraminimas, išvalymas turi įvykti čia ir dabar.

Mokslininkai įvardina, jog aukštesnės emocijų formos vystosi bendroje aktyvioje įvairioje aplinkoje (Saarni, Lindqvist). Todėl vaikai turi susidurti su įvairiomis situacijomis, ir tada, kai linksma, ir tada, kai liūdna ar labai pikta. Jei nebūsi patyręs emocijos, nemokėsi ir su ja susidoroti. Dažnai girdžiu, kad tėvai nesiveda vaikų į laidotuves, arba nesako, kad tėvai skiriasi, nes vaikui tai bus nepakeliamas skausmas, liūdesys ar pyktis. Žinoma, detalės gali būti labai skaudžios, kurių vaikui galima nesakyti, bet šeimos nario atsisveikinime vaikai turi dalyvauti ir savaip atsisveikinti, arba žinoti, kad bus du namai vietoj vietų.

Emocijos patyrimas yra svarbi ugdymo dalis, kurią dažnai praleidžiame. Jei emocijos patiriamos bendrai, jas lengviau įveikti. Pajutus, kad pykčio emocija užvaldo ir kitus žmones, bet jie įveikia jį, vaikui lengviau susivaldyti pačiam.

3. Emocijoms svarbu pusiausvyra – nėra gero ar blogo jausmo. Šiuolaikiniai psichiatrai ir psichologai (Siegel ir Payne Bryson) akcentuoja, kad sveikas emociškai stiprus žmogus turi didelę emocijų toleranciją. Bet jei jo aplinkoje nėra toleruojamas pyktis – nes tai blogas jausmas, arba neleidžiama stipriai dūkti – nes per didelis triukšmas, tuomet tos tolerancijos neišmoksta ir pats vaikas. Jam sunku susivaldyti, kai tie jausmai ateina.

Galvoti reikia paprastai – emocijos yra skirtingas susijaudinimas. Džiaugsmas, susižavėjimas, smalsumas yra lengvo susijaudinimo reakcijos, jas lengva valdyti, gera nukreipti, norisi pasidalinti. Lengvos emocijos motyvuoja ir padeda mokytis.

Stiprus (pyktis) ar labai silpnas (liūdesys, melancholija) susijaudinimas apsunkina santykius, nemotyvuoja mokytis, sukuria nesaugumą. Jei surandame pusiausvyrą, mokome vaiką grįžti į lengvą susijaudinimą, tad pamažu atsiranda ir savireguliacija.

Nereikia išsigąsti, kad mūsų ar vaiko pusiausvyra išsimuša karts nuo karto, nes tai padeda vėl susibalansuoti ir patikrinti ar galime toliau eiti tiesiai. Kaip ir važiuojant dviračiu, pusiausvyra pradžioje neveikia, bet po daugiau praktikos, ji atsiranda ir nors kartais susvyruojame važiuodami, vėl atgauname pusiausvyrą. Todėl aš labiau vertinu (laukiu ir pasinaudoju, o ne vengiu ir neigiu) sudėtingesnio tipo susijaudinimą, nes iš jo galima pasimokyti jausmų tolerancijos.

Trumpai apibendrinant, štai kas gali padėti keisti įsitikinimus apie emocijų gebėjimų ugdymą: požiūris, kad emocijų galima mokytis kasdienėse situacijose, nes ten kur daugiau žmonių ar vaikų patiriančių panašias emocijas, lengviau būti čia-ir-dabar su savo ir kitų jausmais, nebaisu išgyventi didesnio susijaudinimo nei įprasta, bei išeiti už savo komforto zonos ribų.

Emocijų patyrimui įprasminti labai praverčia įvairios patarlės, o viena kuri padeda lanksčiai prisitaikyti prie sunkumų ir toleruoti įvairius įvykius – nėra to blogo, kas neišeitų į gerą. To jums ir linkiu – tikėkitės iš vaikų, savęs ir gyvenimo geriausio!

Giedrė Sujetaitė-Volungevičienė – vaikų ankstyvojo ugdymo psichologė, edukologijos krypties doktorantė, Žaidimo tyrimų laboratorijos tyrėja. Ankstyvosios vaikystės studijas baigusi Oksfordo Brookes universitete (JK), Giedrė tiria vaiką įgalinančią veiklą, ypač vaizduotės žaidimą, emocijų vystymąsi, savireguliaciją ir motyvaciją. Ji – ikimokyklinio amžiaus vaiko raidos analitikė, emocinio intelekto ugdymo praktikė, darbe orientuojasi į kokybę ir šiuolaikinius vaiko mokymo principus. Jos tikslas – profesionalus mokytojų darbas ir pozityvios tėvų bendravimo strategijos, padedančios vaikui tapti stipriu, savarankišku ir kūrybingu žmogumi.