Mokyti vaikus skaityti ir skaičiuoti yra gerai, bet žaisti - dar naudingiau

Albertas Einšteinas yra pasakęs: „Vaizduotė yra svarbesnė už žinias, nes žinios yra ribotos, o vaizduotė apima visą pasaulį“. Žvelgiant į dabartinę ankstyvojo ugdymo situaciją Lietuvoje gali susidaryti įspūdis, kad nesutinkame su garsiojo mokslininko žodžiais ir žinias esame linkę vertinti labiau nei vaizduotę. Vaikai pedagogų ir tėvų skatinami kuo anksčiau išmokti skaityti, skaičiuoti, dėlioti ir pan., tad vaizduotės žaidimams, regis, nelabai ir lieka laiko. „Pasimokytum raidelių vietoj šių nesąmoningų žaidimų“ – neretai išgirstu tėvus taip pamokslaujant vaikams. Tuo tarpu mokslininkai visame pasaulyje jau skambina pavojaus varpais ragindami nenustumti į šalį žaidimų kultūros, o priešingai – padėti jai vystytis tam, kad mažieji laiku įgytų reikiamų įgūdžių.

Žaidimai – treniruotės realiam gyvenimui 

Kalbant apie vaizduotės žaidimus ankstyvame amžiuje ir jų naudą visų pirma svarbu suprasti, kad vaizduotės žaidimai – tai sudėtingi, kūrybiniai užsiėmimai. Tai toli gražu ne tas pats, kaip, tarkim, kaladėlių dėliojimas ar mašinėlių stumdymas. Vaizduotės žaidimuose vaikai naudoja veiksmus, kurie veikia kitoje, jų įsivaizduojamoje plotmėje. Žaisdami vaikai apgalvoja siužetą, planuoja, sprendžia  žaidime kylančias problemas, išgyvena įvairias emocijas, priima sprendimus.  Skamba visai panašiai į daugelio mūsų darbo dieną, tiesa? Iš tiesų žaidimas gali tapti labai puikia treniruote mokytis ateityje būtinų įgūdžių, tokių kaip savireguliacija, kritinis mąstymas, emocinis raštingumas ir pan. Vaizduotė yra galingas įrankis visapusiškam vaiko lavinimui, nes joje dalyvauja ir kalba, ir emocijos, ir protas, ir planavimas. 

Vienas svarbiausių įgūdžių, kurį kritiškai svarbu įgyti ankstyvame amžiuje yra būtent savireguliacija. Tai vaiko gebėjimas suvaldyti save, savo emocijas, paklusti taisyklėms. Tai vienas iš gebėjimų, kuris leidžia suprasti ar vaikas jau pasiruošęs eiti į mokyklą. Juk mokykloje būtinas susikaupimas, taisyklių laikymasis, planavimas ir pan., o viena iš ankstyvojo ugdymo užduočių ir yra paruošti vaikus mokyklai. Būtent sudėtingi vaizduotės žaidimai ir tampa ta erdve, kurioje vyksta savireguliacijos treniruotė.  Be to, žaidimas gali tapti ir savotišku testu, žinių patikrinimu. Štai neseniai „Istorijų namuose“ žaidėme, jog vaikams puikiai pažįstamas personažas Karlsonas nukrito nuo stogo. Stebėjome, kaip vaikai reaguos į tokią sudėtingą situaciją. Mūsų pasididžiavimui, nei vienas vaikas nepasimetė, neverkė, visi bendradarbiaudami skubiai ieškojo būdų, kaip padėti Karlsonui, kreipėsi pagalbos. Tai rodo vaikų gebėjimą suvaldyti emocijas, priimti situacijoje reikalingus sprendimus.

Žaisti irgi reiškia mokytis 

Turbūt visi sutiksime, kad nerasime vaiko, kuris nemėgsta žaisti, kaip ir nerasime vaiko, kuris nėra kūrybiškas. Iš tiesų vaikai yra labai lankstūs ir lengvai prisitaikantys vaizduotės žaidimuose, tačiau tam reikalingos tinkamos sąlygos ir aplinka. Kitaip tariant, žaisti naudingus, lavinančius žaidimus irgi reikia išmokti. Tą galima padaryti mokantis vieniems iš kitų ar padedant suaugusiems.

Jei daugelis dabartinių tėvų prisimintų savo vaikystę, greičiausiai paminėtų kiemo žaidimus ir marias laiko, praleisto su kitais vaikais prisigalvojant aibę žaidimų. Vaikai labai daug išmokdavo vieni iš kitų. Šiandien vaikams kurti ir prisigalvoti žaidimų yra, deja, daug mažiau galimybių ir laiko. Kiemo kultūros nyksta, o jose juk, prisiminkime, gyvenimas ir žaidimai tiesiog virte virdavo! Taip pat, vietoj vaizduotę iš tikrųjų lavinančių paprastų žaislų ar tiesiog lauke randamų daiktų, dabar turime aibes įvairiausių (ir toli gražu ne visuomet vaizduotei naudingų) žaislų, ir… telefonus. Technologijos išties gali būti puikus įrankis, padedantis vaiko lavinimo procesui, tačiau visai kas kita, jeigu jos išstumia iš vaiko pasaulio vaizduotės žaidimus. Ekranuose vaizduotės beveik nelaviname, nes juose vartojame, t.y. žiūrime, klausome,  jau sukurtą turinį.

Visos aukščiau minėtos aplinkybės lemia tai, kad šiandien reikia daugiau suaugusiųjų, t.y. tėvų (ar kitų artimųjų) ir pedagogų įsitraukimo ir paskatinimo žaisti vaizduotės žaidimus, nes dėl pasikeitusio gyvenimo būdo vaikams žaisti ir kurti patiems galimybių yra mažiau. Suaugę gali padėti nukreipti žaidimą, paprovokuoti vaikus žaidime kelti įvairius klausimus, vesti į naujas situacijas ir pan. Žinoma, visų pirma turime suvokti tokių žaidimų svarbą ir naudą.

Kuo anksčiau pradėsime žaisti, tuo geriau

„Istorijų namuose“ ugdome įvairaus amžiaus vaikų grupes, tad pastebime, jog anksti (nuo 1,5 metų) pradėję žaisti vaizduotės žaidimus vaikai būna labai imlūs vėliau kurti sudėtingus siužetus, yra lankstūs, komunikabilūs, turi gerus savireguliacijos sugebėjimus.  Jei pradedame žaisti su vyresniais,  5-6 metų vaikais, pralaužti ledus yra žymiai sunkiau. 

Mokslininkai taip pat skatina atkreipti dėmesį į žaidimo svarbą ankstyvame amžiuje. Štai pernai paskelbto Monašo universiteto (Australija) tyrimo rezultatai atskleidžia, kad net kūdikiai ir labai maži vaikai gali įsitraukti į vaizduotės žaidimus ir paneigė vyravusią prielaidą, kad tik ūgtelėję vaikai (nuo 3 metų) geba žaisti tokius žaidimus. Gauti duomenys tik patvirtina didžiulę vaizduotės žaidimo reikšmę ankstyvojo ugdymo procese ir jo poveikį STEM (gamtos mokslų, technologijų, inžinerijos ir matematikos) mokymuisi. STEM išsilavinimas šiandien įvardijamas kaip kritiškai svarbus norint ateityje turėti kompetentingų darbuotojų. Pats pirmas žingsnis mokytis STEM yra būtent per vaizduotės žaidimus. Vaikams tokiu būdu daug lengviau suprasti, įsiminti ir apibendrinti informaciją.

Vaikai yra labai atviri mokymuisi žaidimų forma. Mums, suaugusiems, svarbu suvokti vaizduotės svarbą ir žaisti kartu su vaikais, provokuoti juos vaizduotės pasaulyje. Iškeldama vaizduotę ant pjedestalo anaiptol nenoriu nuvertinti žinių svarbos šiandienos pasaulyje. Jos svarbios ir reikalingos, ir jas greičiausiai kaupsime visą gyvenimą, tačiau vaizduotės lavinimui ir su tuo susijusiems įvairiems jau minėtiems įgūdžiams ankstyvasis amžius yra be galo svarbus. Todėl jei vaikas pasiūlys pažaisti įsivaizduojamą teatrą ar surengti koncertą virtuvėje, nenumokime į tai ranka, o pakvieskime į koncertą mylimiausius vaiko personažus, galbūt padėkime atvykti apsnigtame kelyje užstrigusiems. Neabejoju, tokia žaidimo patirtis bus naudinga ir smagi tiek vaikams, tiek suaugusiems. 

Komentaro autorė yra mokslininkė, ankstyvojo ugdymo psichologė, darželio „Istorijų namai“ įkūrėja dr. Giedrė Sujetaitė-Volungevičienė

Straipsnis paskelbtas

Gyvenimo įgūdžiai, kuriuos vaikai geriausiai įgyja žaisdami naratyvinius žaidimus, tampa ugdymo pagrindu. Istorijos, kurias žaidžiame „Istorijų namuose“, virsta gebėjimais visam gyvenimui.

Registruotis