Kaip užauginti savimi pasitikintį ateities lyderį?

Visi norime, kad mūsų vaikai būtų drąsūs, stiprūs ir per gyvenimą žengtų tvirtu žingsniu. Siekdami užauginti ateities lyderius, tuo rūpintis turime pradėti jau nuo pat vaiko gyvenimo pradžios. Kaip ankstyvame amžiuje formuojasi vaiko savivertės jausmas, ką galime padaryti, kad jį stiprintume ir kokių klaidų geriau vengti, pasakoja ankstyvojo ugdymo psichologė, vaikų darželio „Istorijų namai“ Kaune įkūrėja Giedrė Sujetaitė-Volungevičienė.

Pasitikėjimas savimi yra tarsi pripažinimas sau, kad esi savimi patenkintas, tau gerai sekasi, tai pagarba ir meilė sau tokiam, koks esi.  Ankstyvajame amžiuje pasitikėjimas savimi formuojasi vaikui pradedant suvokti save kaip asmenį. Savastis paprastai išryškėja 2-3-iaisiais gyvenimo metais, tačiau pasitikėjimo savimi užuomazgų galima įžvelgti ir anksčiau. Jau metų ar pusantrų mažylis gali suvokti, kad kažkas pasisekė ir reaguoti į jam skirtus plojimus ar kitaip išreikštą įvertinimą, tad iš esmės pasitikėjimas savimi gali būti ugdomas nuo pat mažens.

Nuo ko priklauso vaiko pasitikėjimas savimi?

Savimi pasitikintis vaikas bus drąsus, smalsus, ieškos kontakto su kitais. Reikšmingiausią įtaką tam turi šeima, artimiausia vaiko aplinka. Nuo to, kaip jis jaučiasi, kaip su juo bendraujama priklausys ir jo požiūris į save. Vaikystėje suformuoti modeliai tampa viso gyvenimo pamatu.

Pasitikėjimas savimi pirmiausia ugdomas per santykį su kitais. Svarbu padėti vaikui megzti artimą ryšį ir su artimiausiais žmonėmis, ir su šiek tiek tolimesniais giminaičiais. Tuomet vaikas jaučiasi kultūros dalimi, supranta jį supančią aplinką. Žinoma, ne mažiau reikšmingas ir kokybiškas laikas su tėvais, smagios, drauge patirtos akimirkos, ne vien žiūrėjimas į ekranus.

Ugdyti pasitikėjimą labai padeda vaiko pasiekimų pastebėjimas ir tikslus jų įvardijimas. Pavyzdžiui, jei pagirsime vaiką už puikiai ištartą žodį, kurio anksčiau nepavykdavo aiškiai pasakyti, jis geriau supras savo progresą ir norės stengtis ateityje.

Kokių klaidų galėtume išvengti?

Nors visi tėvai nori, kad jų vaikai būtų laimingi ir pasitikintys savimi, kartais galime visai nepagalvodami leptelti kažką, kas ilgam užstringa vaiko sąmonėje ir turi neigiamų padarinių formuojantis jo savimonei. Išskirčiau keletą bene dažniausiai pasitaikančių situacijų.

Neigiami atsiliepimai apie vaiką „Kodėl niekada manęs neklausai? Kiek galima tau kartoti tą patį, nejau nesupranti?“ Paprastai tokius žodžius ištariame būdami pavargę ir netekę kantrybės, kas yra puikiai suprantama. Tačiau jei dažnai kartojame, kaip esame nepatenkinti vaiku, kad šis nesugeba pateisinti mūsų lūkesčių, tokios neigiamos žinutės neigiamai veikia ir vaiko pasitikėjimą savimi.

Kalbėjimas prie vaiko taip, tarsi jo šalia nebūtų. Visi tėvai kartais pavargsta ir nori pasiguosti, kaip sunku susitvarkyti su mažuoju, koks jis šiandien buvo „negeras“, o kartais net leidžiame sau pasakyti „kaip būtų lengviau be vaikų“ ir pan. Visa tai yra suprantama ir normalu. Tačiau tokias kalbas reikėtų pasilikti suaugusiųjų pokalbiui, nes vaikai tikrai viską girdi, supranta ir įsimena.

Ignoravimas. Jeigu menkiname vaiko poreikius arba išvis juos ignoruojame, tai labai kerta per vaiko pasitikėjimą savimi. Jeigu vaikas kažko prašo, o mes negirdime, jis tiesiog pasijus menkavertis.

Lyginkime vaiką ne su broliu ar kaimynu, o su juo pačiu

Turbūt retas kuris galėtų pasakyti, kad augdamas su broliu ar sese išvengė palyginimų. Vis dėlto neigiamas lyginimas su šeimos nariu („Kodėl nedarai taip, kaip brolis?“) turi neigiamos įtakos ne tik vaiko pasitikėjimui savimi, bet ir tarpusavio santykiams. Tai gali lemti ir blogą nuotaiką, pasyvumą, vaiko priešiškumą. Dažnai tokie vaikai tiesiog tyčia nesielgia būtent taip, kaip brolis ir tarsi išpildo mūsų neigiamą pranašystę.

Kad nepersistengtume, svarbios aiškios taisyklės

Noriu akcentuoti, kad pasitikėjimo savimi ugdymas tikrai nereiškia tik nuolatinį vaiko gyrimą ir besąlyginį jo norų tenkinimą. Nederėtų vaiko iškelti aukščiau visų. Norime išugdyti pasitikintį, bet ne pasipūtusį žmogų. Tam svarbus elgesio taisyklių ir ribų nustatymas bei pastovus jų laikymasis. Galime vaikui priminti, kad visi turime savo teises ir pareigas („jei tu mane girdi, ir aš tave girdžiu“). Taip pat svarbu mokyti empatijos – gebėjimo suprasti ir įsijausti į kito žmogaus jausmus. Tam labai padeda įvairios knygos, pasakos, mokančios stebėti ir atpažinti kitų emocijas, bendradarbiauti, jei reikia – paguosti ir pan.

Atkreipkite dėmesį į vaikų žaidimus

Kaip vaikas save suvokia galime įžvelgti ir stebint jį žaidimų metu. Kokius vaidmenis sau priskiria, kaip dėlioja siužetą – visa tai nemažai pasako apie vaiko pasaulio ir pačio savęs suvokimą, nes žaidime vaikas gali atsiskleisti. Naratyviniai vaizduotės žaidimai taip pat moko spręsti problemas, kas vaikams padeda suvokti, kad jis situaciją gali valdyti ir pakeisti. Pavyzdžiui, „Istorijų namuose“ vaikai mėgsta žaisti gaisrą, kuomet visi tampame ugniagesiais gelbėtojais ir skubame padėti į nelaimę patekusiems gyvūnams.  Problemų sprendimas yra vienas iš pasitikėjimą formuojančių faktorių. Stengiamės vaikams suteikti kuo daugiau laisvės ir sukurti tokias edukacines erdves, kad vaikų smalsumas, o ne primetamos užsiėmimų normos žadintų norą veikti ir kuo daugiau išmokti apie mus supančią aplinką.

Kaip kalbėti su vaiku apie nesėkmes?

Žinoma, kad ir kaip norėtume, nesėkmių negalime išvengti nei mes, nei mūsų atžalos. Jeigu vaikui kažkas nepasisekė ar sekasi ne taip gerai, kaip norėtų, svarbu susėsti ir pasitarti, ką galime padaryti, kad kitą kartą pasiekimai džiugintų labiau. Svarbu to nedaryti emocijoms imant viršų, nes paprastai užplūdus emocijoms situacija vaikui iš tiesų atrodo be išeities. Tačiau nurimus galime sudaryti planą – veiksmų seką, ko imsimės, kad kitą kartą būtų geriau. Jei šis planas nepavyktų, imsimės plano B.

Formuojant vaiko suvokimą apie nesėkmes svarbu pabrėžti ne tik rezultatų, bet ir pastangų svarbą. Galime pateikti ir jo mėgstamo herojaus ar sportininko pavyzdį – kiek daug jie kelio nueina, treniruojasi, kol gauna aukso medalį. Ir mums ne viskas pavyksta iš pirmo karto. Svarbu išanalizuoti, kodėl nepasisekė, ko trūksta ir ryžtingai žengti pirmyn.