Kalbėdami apie asmenybės augimą, sakome, kad tobulėjame nuolatos. Būdami suaugę, jau galime dėti tikslingas pastangas savo asmeninių bruožų šlifavimui, bet ir juos ne visada lengva pakeisti. Taip nutinka, nes pagrindus savo asmenybei gavome dar vaikystėje, neperžengę mokyklos slenksčio.
Komentarą parengė dr. Giedrė Sujetaitė-Volungevičienė, ankstyvojo ugdymo psichologė, mokslininkė.
Šiandien tėvai gauna daug informacijos vaiko raidos ir edukacijos klausimais. Visgi kasdienoje norėdami geriausio savo vaikui neretai pasiklystame. Rūpinamės užduotėlėmis ir akademiniais įgūdžiais, siekiame rezultato nuvertindami proceso svarbą. Mokyti vaikus svarbu, bet dar svarbiau galvoti apie asmenybės formavimą jau ankstyvajame vaiko amžiuje.
Išnykus kiemo kultūrai, darželis – esminė socializacijos erdvė
Visuomenė keičiasi ir kiekviena karta išgyvena skirtingus vaikų auklėjimo, ugdymo principus ir net darželio reikšmingumą. Juk dar ne taip seniai darželį dauguma vertino kaip vaikų užimtumo ar net, šiurkščiai tariant, pasaugojimo erdvę, kol tėvai dirba. Dabar gali atrodyti, kad tai vaikų parengimo mokyklai kalvė.
Nunykus kiemo kultūrai, kai vaikai aktyviai žaisdavo kaimynystėje ar leisdavo vasaras kaime, darželis šiandien tampa viena iš pagrindinių vaikų socializacijos ir bendravimo erdvių. O vertinant vaikų raidą, būtent ankstyvajame amžiuje socializacija tampa kritiniu aspektu būsimos asmenybės vystymuisi, nes vaikas mokosi likti vienas be tėvų, tampa atsakingas už save, pradeda megzti pirmuosius ryšius ir vysto savarankiškus gebėjimus.
Apie ką turime galvoti ugdydami ateities vaikus?
Nesinori skambėti pesimistiškai, bet tarptautiniai tyrimai atskleidžia, kad vis labiau ankstyvėja vaikų depresyvumas. Pavyzdžiui, ankstyvosios paauglystės metais (12–13 m.) depresijos ir nerimo susirgimai tarp vaikų išaugo 47 proc. O po tuo slypi nepakankamai išvystyti vaikų emocinės savireguliacijos įgūdžiai ir per mažas dėmesys laisvam žaidimui.
Vaikų kantrybės ir valios lygis yra žemas – jie neišlaiko dėmesio pradėti ir pabaigti veiklą iki pabaigos, greitai nori ją keisti. Jiems taip pat tampa sudėtinga megzti ilgalaikius, pasikartojančius santykius, nes sunkiau veikti grupėje, prisiderinti ar pabaigti žaidimą drauge. Prastėjanti emocinė būklė yra susijusi ir su augančiais reikalavimais jiems, mokslo iššūkiais bei nunykstančia žaidimo kultūra.
Pandemija taip pat pakišo koją ir prisidėjo prie vaikų gebėjimų smuktelėjimo žemyn. Tad natūraliai vis dažniau kyla klausimų, kaip galime įgalinti socializaciją siekdami vaikus išugdyti drąsiomis, laisvomis ir emociškai atspariomis asmenybėmis? Juk dažniausiai būtent to ir norime.
Savo darbe pastebiu, kad vaikai per daug auginami saugumo burbule, smukdant jų pačių savarankiškumą. Jie ateina į darželį pripratę, kad už juos dalykai bus padaromi, nes taip elgiasi tėvai, močiutės ar auklės.
Tuo metu darželyje vaikas gauna didelį kultūrinį ir emocinį ugdymą, nes tai daroma kolektyviai. Socializacija priešmokyklinio ugdymo įstaigoje pirmiausia yra apie valią užbaigti tai, ką pradėjai, gebėjimą tęsti savo veiklą (grįžti prie to paties), entuziazmo puoselėjimą, nes gali save reguliuoti ir nukreipti energiją, savikontrolės įgūdžius (sutelkti dėmesį, leisti kalbėti kitam ir pan.). Galiausiai tai svarbi erdvė, kur jis mokosi optimizmo ir dėkingumo – deda pastangas vis gerinti savo veiklas ir būti dėkingas už tai, ką padaro kiti.
Visi šie gebėjimai smarkiai prisideda prie vaiko asmenybės susiformavimo. Viena yra išmokti rašyti ar skaityti, tačiau tai atspindės tik dalį vaiko protinių gebėjimų, bet ne asmenybės visumą.
Kritiniai pirmieji 5 metai
Skirti tam dėmesio svarbu pirmuosius penkerius metus, nes remiantis A. Adlerio raidos teorija, būtent iki šio amžiaus susiformuoja vaiko suvokiamas gyvenimo tikslas. Šiuo etapu vyksta itin sparti smegenų transformacija ir kuriasi galybė naujų neuronų jungčių, pagal tai, kokias patirtis gauna vaikas.
Tad iki 5 m. kuriamos jungtys tampa vaiko socialiniais ir emociniais įgūdžiais bei elgesio modeliais. Kitaip tariant, tai yra laikas, kada mes užprogramuojame vaiką, kokia asmenybė jis bus ateityje. Tuos kelius vėliau transformuoti tampa gerokai sudėtingiau, nepaisant smegenų lankstumo.
Tėvai siekia rezultato, kai vaikams svarbiausia procesas
Kelti ugdymo per socializaciją klausimą skatina ir praktikoje matomos situacijos. Mes norime užauginti sėkmingus vaikus, tačiau per dažnai žvelgiame per suaugusiojo prizmę. Suaugusiųjų psichika yra ženkliai labiau orientuota mąstyti ir veikti siekiant rezultato. Kai tuo metu vaikų mąstymas sukasi apie procesą ir būtent jo metu jie mokosi.
Pabandykite atvirai sau atsakyti, kiek kartų nuoširdžiai mėgavotės veikla su vaiku, negalvodami apie galutinį tikslą, kai jis dėlioja kaladėlių bokštą. Lyg nori nenori, sieksime įsivertinti, ar jis sudės – pasieks galutinį rezultatą. Žinoma, sensoriniai įgūdžiai svarbu, bet reikia nepamiršti, kad vaikas mokosi eigoje ir ne mažiau svarbu stebėti, kaip jam sekasi tiesiog žaisti.
Net ir darbe tenka susidurti su klausimais, kiek ir kokių užduotėlių vaikai atliks. Tokie klausimai kyla, nes galvojame per savo prizmę, todėl stengiamės juos privesti prie rezultato. Nors vaikams procesas turi būti labai įvairus ir platus.
Asmenybės ugdymas žaidimu – ne tik pramoga
Siekiant ugdyti vaiko asmenybę veikiant grupėje bene svarbiausiu įrankiu tampa žaidimas. Kartais tai nuvertinama veikla, bet ugdymas žaidimu nėra tik niekuo dėta pramoga. Kryptingas istorijų pasakojimas ir dramatinių žaidimo įvykių įtraukimas, kolektyvinis problemų sprendimas mokymosi procese leidžia vaikui susitapatinti su gyvenimiškomis situacijomis, atpažinti skirtingo tipo žmones ir taip ugdyti savo paties charakterį.
Savarankiškas vaiko žaidimas parodo jo psichikos gebėjimus. Pavyzdžiui, jei jis sugeba grįžti prie jau darytos veiklos ar pasakotos istorijos, tai rodo jo gebėjimą įsiminti, konstruoti siužetą. Būtent savarankiško žaidimo sudėtingumo lygis leis atpažinti, kaip vystosi vaiko asmenybė: ar jis inicijuoja veiklą, kokia jo pozicija žaidime (dominuoja ar paklūsta), kaip priima draugus kuriant žaidimo aplinką, kiek įsivaizduoja ir jau geba kurti menamus personažus ar fantastinius siužetus bei ar geba tęsti istoriją pats ilgą laiką.
Net ir darželio veikloje naudojame žaidimo aprašą vertindami vaiko tobulėjimą. Tai leidžia gana anksti užfiksuoti vaiko asmenybės iššūkius ir, jei reikia, nukreipti juos tinkama linkme.
Tad galvodami apie vaikų ugdymą nevertinkite jų tik per akademinių pasiekimų prizmę. Pirmiausia, padėkite vaikui pastatyti savo asmenybės pamatus, nes nuo jų tvirtumo priklausys, kaip jam seksis augti ir tobulėti ateityje.
Gyvenimo įgūdžiai, kuriuos vaikai geriausiai įgyja žaisdami naratyvinius žaidimus, tampa ugdymo pagrindu. Istorijos, kurias žaidžiame „Istorijų namuose“, virsta gebėjimais visam gyvenimui.
Registruotis